Naujienos

Tolumos

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje Galerijoje 13L

atidaroma Artūro Šeštoko fotografijų paroda “Tolumos“

paroda vyks nuo vasario 5-iki kovo 1 d.

Kviečiame apsilankyti

„Tolumos“ – fotografiniai Lietuvos gamtovaizdžiai, liudijantys labai asmenišką ir jautrų fotografo santykį su jį supančia aplinka. Šįkart autorius – kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas, ignoruojantis šiandieninės visuomenės modernumą ir siekiantis atrasti save natūroje. Pati sąvoka tolumos jau iš anksto užprogramuoja, kad į fiksuojamus objektus bus žvelgiama per tam tikrą distanciją, vaizdo neprisileidžiant pernelyg arti, išlaikant nuotolį ir tuo pačiu pagarbų atstumą. Atstumą, kuris nesudrumstų priešaušrio tylos Vajuonio ežere (Švenčionių r.). Kuris išsaugotų nepaliestą vos vos nuo vėjo raibuliuojantį Notigalės ežero (Kupiškio r.) vandens paviršių. Kuris nesuardytų skulptūriškos smėlio kopos Kuršių nerijoje ir kuris paliktų pakankamai erdvės plačiam, bet skvarbiam menininko žvilgsniui. Atstumą, kuris bet kokiomis sąlygomis eliminuotų žmogaus įsikišimą į pirmapradišką gamtos būtį, nesuardytų jos autentiškumo, tačiau ir nebūtų pernelyg didelis, kad trukdytų jos pažinimui ar prisijaukinimui.

Peizažas nėra naujas žanras A. Šeštoko kūryboje. Beveik prieš dvidešimt metų jis, sekdamas kitų Kuršių nerijos kopų tyrinėtojų pėdsakais (J. Kalvelio, K. Mizgirio, A. Zavadskio ir kt.), ieškodamas asmeninio požiūrio į išpopuliarėjusią temą Lietuvos fotografijoje, savo objektyvą nukreipė į išraiškingai supustytas smėlio kalvas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teritorijoje. Taip radosi „Kopų formos“, kuriose tiršti debesys susilieja su sunkiais, bet nuolat kintančiais smėlio masyvais. Kartais čia impulsyvus autoriaus žvilgsnis susitapatina su plačiakampiu objektyvu, kuris neklusnią materiją tramdo gan griežtais puslankiais, išbalansuojančiais natūralias formas ir suteikiančiais daugiau ar mažiau įprastam reginiui naujas išraiškas. Tokiais atvejais švelnios, vėjo raižiniais išpuoštos kopos tampa nematytais dariniais, grasinančiais savo didybe ir kartu – trapumu.

Keliaudamas po Lietuvos nacionalinius parkus, fotografas nuosekliai tyrinėja gamtą. Autorius įdėmiai seka paros kaitą jos jaukioje draugijoje ir fiksuoja pačius įstabiausius kraštovaizdžius. Kartais tradiciškai viename kadre apjungdamas visus klasikiniam peizažui būdingus komponentus: dangų, vandenį ir žemę. Kartais neįprastai, lyg sau bandydamas išsiaiškinti joje glūdinčias paslaptis. Taip panoraminiai, spalvoti gamtovaizdžiai, pribloškiantys savo sodria žaluma ir ankstyvą rytą raudonio nutvieksta dangaus bei jo atspindžio vandenyje derme, palaipsniui pereina į nuosaikesnę, bet neabejotinai įtaigesnę ekspresiją. Panardinami į sepijos bei jautriai niuansuotos juodai baltos fotografijos estetiką, kurioje dekoratyvumas išmainomas į formos grynumą ir ritmą. Prarasdama būdingas spalvas, gamta įgauna naujus dėmenis, papildomus prasminius sluoksnius, atveriančius ne tik subjektyvias autoriaus įžvalgas, bet ir demaskuojančias jo asmenines pajautas.

Pilki, perregimi tonai verčia klaidžioti tarp realybės ir fikcijos, tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kas įsivaizduojama. A. Šeštoko peizažams būdinga dualistinė prigimtis: viena – liudyti realų vaizdą, kita – versti abejoti užfiksuoto vaizdo autentiškumu. Abejoti ne jo egzistavimu, bet suvokimo, objekto identifikavimo ir informacijos priėmimo galimybe. Šviesos pagalba išryškėjusios formos dėliojamos į ritmiškus raštus, ne pirmą kartą mezgančius asociacijas su fotografinių dėmenų dailyraščiu – kaligrafija. Šriftas, kuriuo išrašomas lietuviškas kraštovaizdis, šiuose peizažuose ne tik vaizdingesnis, bet ir žymiai emocingesnis. Čia ženkliai prasiplečia vaizdo suvokimo ribos, vizualūs dėmesys, sutapatinant juos su begalinėmis hieroglifų improvizacijomis, užpildo erdvę nematytais emociniais pustoniais ir dar nepatirtomis jausenomis. Tradiciniam romantiškam ir idealistiniam peizažui A. Šeštokas suteikė visai kitokius bruožus – harmoniją ir tikrumą. Tikrumas atsiskleidžia ne iš karto, tačiau žmogaus ir gamtos harmonija užhipnotizuoja suvokėją iš pirmo žvilgsnio. Ir tada tolumos jau tampa be galo artimos.

Danguolė Ruškienė